Skelbimas! Ieškomas bendramintis asmuo, kuris kartu sumintytų kelionę į Sankt Peterburgą, traukiniu, aplankyti vieną ispūdingiausių meno galerijų pasaulyje. Bei, šiaip, smagiai praleisti laiką. Pageidautina, kad bendrakeliaiviai mokėtų rusiškai.

Nežinau kodėl, bet tokia nuotaika, kad viskas gerai yra ir viskas gerai bus. Nors įvykiai, rodos, vyksta priešingai. Lakstymas iškišus liežuvį į visas puses, nors per galvą verskis, kad viskas būtų tvarkoje.. Bet viskas gerai niekada nebūna, jau ne kartą teko įsitikinti. O kodėl tada aš ramus? Na, galėčiau pasilyginti save su mobiliuoju telefonu.
Taigi, telefonas saugiai prijungtas prie pakroviklio, savo namuose. Veikia “snaudžiamuoju” rėžimu. Bet kurią akimirką gali būti įjungtas ir sėkmingai veikti visą dieną.
Streso prieš egzaminus nebejaučiu nuo.. Neatmenu, kad bučiau išvis kada jautęs, taipogi, nepamenu, kad būčiau kadanors egzamino ir neišlaikęs. Štai jums ir sėkmės formulė.

Taip būna, kai ryte pabundi ir preliminariai susiplanuoji visą diena. Žinai, kad palnas nuobodus, bet negali jo nesilaikyti, nes jau reikia. Gal, kad plaikytų balansą.
Hmm, vakar samprotavau apie gerą dienotvarkę. Taigi, puiki dienotvarkė nėra tokia, kurioje visi įvykiai sudėti kaip plytos, nepajudinamai ir suskaičiuoti minučių  tikslumu. Puiki dienotvarkė yra ta, kurią, rimtam reikalui esant, gali keisti, improvizuoti, o tai nesugriaus visos dienos planų. Žinoma, ne visada gali tai išspausti. Susidaryti tokį grafiką reikalingi trys dalykai. Automobilis, skanūs pusryčiai ir pakelis kramtomos gumos.

Ponas Foltesas sėdėjo savo krėsle ir sklaidė popierius. Sklaidė jis juos visą rytą. Patefonas suko dainą, vieną dieną, plastikinėje plokštelėje, kuri atėjo kartu su muzikiniu zurnalu. Foltesas ją įjungdavo iš pradžių, jau nežinia kelintą kartą. Gal nenorėjo knistis savo fonotekoje, gal daina atitiko jo nuotaiką. Vartė jis popierius, šiek tiek tvarkėsi savo darbastalį. Žiūrinėjo senas fotografijas, apdulkėjusiuose aplankuose. Užkabino akimis ir senus laiškus. Kažkada baisiai aktualūs dalykai dabar buvo padengti dulkėmis. Kažkada ir ši akimirka bus padengta dulkėmis, mąstė. Namų šeimininkė laistė gėles jo kabinete.
-Seniai nebuvo užsukusi ponia Beldings, - leido sau pastebėti.
-Dirba, - atsakė Foltesas, - Daug darbo turi.
Paliktas vienas toliau vartė lapus. Suprato, kad beprasmiškai tai daro, bet kažką daryti jis norėjo. Neilgai trukus sudėjo savo ir draugų fotografijas į aplankus ir paslėpė stalčiuose. Atsitojo, kelis kart apėjo kabinetą, žvilgtelėjo pro langą. Vis dar sukosi ta pati plokštelė. Buvo valanda ir penkiolika minučių po vidurdienio. Diena iš pažiūros šilta, švietė saulė. Foltesas pasiemė iš spitos švarką, išjungė muzikos aparatą ir nusleido į virtuvę.
-Kaip oras? - paklausė šeimininkės triūsiančios virtuvėje, šio klausimo jis dažnai klausdavo, prieš išeidamas.
-Neblogas, šilčiau nei vakar, bet vistik vėsoka.
Užsidėjęs švarką Foltesas išėjo. Prieš tai atsisveikinęs, žinoma. Apėjęs namą, stojo laukti tramvajaus. Įsėdęs vidun  nudžiugo, mat važiavo ne daug žmonių. Nemėgo grūstis Foltesas. Iš vidinės kišenės išsitraukė savo juodają užrašų knygelę ir ėmė sklaidyti. Iš namų jis išėjo be iš anksto numatyto tikslo, ką darė retai. Ko išvis, neatminė, kažkada daręs. Puslapiai su telefono numeriais, kuriuos naudojo dažnai atsiversdavo patys, buvo aptrinti, išblukę. Folteso atmintis veikia puikiai, bet skirta ne telefono numeriams. Pravertęs keliolika puspalių su darbo reikalams skirtais numeriais jis užtiko švarius, nesulankstytus ir neišblukusius lapus. Numerius žmonių, su kuriais matėsi jis gal vieną ar kelis kart gyvenime. Kodėl gi ne, pamąstė Foltesas. Išlipsiu, susirasiu telefoną ir paskambinsiu kam nors. Juk išvažiavau be jokio kito tikslo, kaip praleisti dieną ne namie..

Grįžta po truputėlį mintys ir jų formuluotės, tokios, kurias galiu nuguldyti į blogą. Kartu su poreikiu kažką reikšti į virtualujį lapą. Kaip anksčiau.
Vakar baigiau skaityti Raganiaus seriją, parašytą lenkų autoriaus Andžėjaus Sapkovskio.  Septynios knygos (lietuviai perleisdami pirmą ir antrą sudėjo į vieną leidimą), kurios tikrai užima garbingą vietą mano lentynoje. Viskas prasidėjo nuo to, jog užsimaniau pažaisti kompiuterinį žaidimą  The Witcher. Tam, kad zaisdamas, o pastaruoju metu žaidimais užsiemu labai retai, renkuosi tik mano manymu geriausius ir labiausiai žavinčius kūrinius, patirčiau visą malonumą, privalėjau perskaityti visus septynis A. Sapkovskio romanus, kurie yra žaidimo priešistorė. Taip pat reiks pridėti kompiuteriui darbinės atminties (RAM) ir, savaime suprantama, įsigyti legalų žaidimą.

---

O taip nežinau. Kažka gaunu, kažko netenku. Kažko greitai, kažko pamažu, gal net pats nematau.

Nieko gero. Nesakau, kad pamiršai blogą. Keista, bet ne. Užsuku čia kasdien, kaži ko tikėdamasis, lyg užeidamas į svetimą vietą ir galvodamas čionai kažinką rasti.

Pastaruoju metu į blogą pasipylė kažkoks hardcore’as. Požymis, kad reikia atvėsint procesorių. Tą ir pasistengsiu padaryti. Ūkio darbais. Taip taip, ne kuo kitu. Miestiečiui, tokiam, kokiu laikau save pats, yra tikras poilsis savaitgalį pasinerti į žemės kasimą ir malkų pjovimą. Tai tiek.

Mes žinom, kad net patys geriausi daro klaidas. Tokias, už kurias vėliau moką didžią kainą. Tie, kurie stengiasi veikti, stengiasi kažką pakeisti, tie kurie turi tikslų planą, net tie, kuriems paklūsta aplinkybės. Jie visi anksčiau ar vėliau suklumpa. Be abejo kelias į sekmė pilnas duobių, vienas peršoki, į kitas koja įkliūna, bet neilgam. Gal ta maža duobelė, kurios net nepastebėjai, vėliau bus užpilta vandeniu ir nuolat skalaujama atsivers nelyginant tarpeklis žemėje, kurio grįžęs rasti nesitikėsi, arba kūrį atrasi eidamas toliau. Gal jį mes norėsime peršokti, ko padaryti neišeis. Gal mes norėsime plaukti tolyn, šia atsivėrusia upe, ko mažytėje duobutėje tuo laiku padaryti negalėjome.

Mes žinom, kad net patys geriausi daro klaidas. Tokias, už kurias vėliau moką didžią kainą. Patekę į vandenį mes stengiamės vadovautis blaiviu protu, arba pašėlstame taškytis ir panikuoti. Vanduo gali tekti, arba ne. Vienaip ar kitaip mes siekiame judėti vandeniu, net esame priversti tai daryti. Kartais plaukiame kartu su juo, kartais ten, kur patys labiau norime. Gal stengiamės pasigriebti šalia plaukiančius daiktus. Vėlgi, pavyksta, arba ne. Vieni daiktai padės mums plūduriuoti, kiti trauks dugnan, tad teks rinktis. Vanduo galiausiai pasieks jūrą, kur įsilies į visumą, kur srovė ir mes patys nebeturėsime jokios reikšmės. Gal plaukdami irsimės dar greičiau, kad pasiektume jūrą, neapsikrovę daiktais iš aplink. Gal Plauksime pasroviui, sustodami ten kur jausime, kad reikia, pasiimdami tai ką jausime, kad reikia ir judėdami toliau.

Mes žinom, kad net patys geriausi daro klaidas. Tokias, už kurias vėliau moką didžią kainą. Eidami ar plaukdami mes turime kuprinę. Pakelęje rastus daiktus į ją galime pasiimti. Rinkti, žinoma, norėsis tik gražius daiktelius. Norėsis, kad juos pasiekti mums nereikų labai toli išsukti iš kelio, nes grįžti bus sunku. Norėsis surinkti daug gražiū dalykų, iš gražių vietų. Ieškoti, beje, reiks ne vien saulei šviečiant. Atrasti mums teks ir tamsoje ir niūriose pelkėse, kur rastas daiktelis tik nušvarintas mums kels džiaugsmą. Gal susirinksime daug daiktelių, kurie apsunkins mūsų kuprinę ir mes svarstysime ar buvo verta. Gal dėsimės daiktelius pamažu, tiek, kiek tikėsime, kad reikia, kuprinė svers vis daugiau, bet prie svorio mes priprasime.

Mes žinom, kad net patys geriausi daro klaidas. Tokias, už kurias
vėliau moką didžią kainą. Bendraudami žmonės, priversti žaisti
karnavalą. Tad kartais būna nepaprastai smagu, bet kartu ir
sunku. Žongliravimas kaukėmis gali kainuoti daug jėgų. Sėkmigai
veikiant aplink save galima suburti būrį bendražygių, galima net rasti
žmogų, kuris galvą padėtų. Kaukėtas žmogus permato visus kitus, jis
sėkmingai gali demaskuoti persirengėlius, bet jis pats nuolat gyvena
baimėje būti demaskuotas. Gal perilgai dėvima kaukė taps mūsų veidu,
kurio net norėdami negalėsime nusiimti, nes bijosime likti tokie, kokie
esame ištikro. Gal nuolatinis žaidimas suras mums lygų lošėją ir
pakurstys azartą. Norą žaisti toliau.

Vėl paltuočius ridinėjasi maršrutais, link šaldytuvo, pro vyryklę ir atgal prie stalo. Galėtų džiaugtis jis, kad ateina atokvėpis nuo mokslo, peržiūros juk baigės. Bet nėra labai širdingai patenkintas tuo. Patinka jam mokintis. Ir laimigas tas žmogus, mąsto jis toliau, kuriam patinka mokytis. Štai, kad ir visi filosofai, džedajai, bei kiti šviesos kariai, jie mokosi, nes kitaip nebutu tie, kas yra. Bet, žinoma, jis vertina tai, kad ateina atostogos. Juk reikia, nes jau galva ties išilydymo riba. O palaukit kol dar sesija praeis..
O mokomes mes įvairiai. Populiariausias būdas yra skaitymas. Ne, aš nekalbu apie “Šaltinėlius” ir “Skaičių šalis”. Apie knygas daugiau nesiplėtė filosofas, nes dar neturi jis gilių žinių šioje srityje. Jo rimtos perskaitytos knygos tilptų vidutinėje lentynoje ir jaustūsi gan vienišos. Mokomės mes dar iš kitų žmonių. Tad paltuočius gerbia  ir vertina savo mokytojus, šiuo atvėju ir tuos,  kurie “Šaltinėlį” , kaip kokią bilbiją saikdino skaityt. Ir visus kitus. Tai, ką išmokstame, ar perimame iš kitų yra gyvenimiškos patirties mokslai. Labiausiai įstringa būtent tai, ką tas žmogus pats yra patyręs, o ne jo cituojamos mintys iš kitų šaltinių. Mokydamiesi mes patys duodame kažką savo mokytojams.