BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Naujas flasko blogas

Na, jau senokai startavo naujas mano blogas flasko-lt  tad kviečiu užsukti ir sekti naujausius mane supančius įvykius.

Rodyk draugams

Tai čia turbūt ir viskas?..

Paskutinis įrašas mano blog’e. Uždarau savo internetinį kampelį. Kodėl? Gal dėl to, jog nebeliko nieko įdomaus ir naudingo, ką galėčiau pasakyti. Žinoma, tai nereiškia, kad jis dings. Tiesiog nebebus pildomas.
Didžiausias dėkui visiems kas skaitė ir buvo kartu. Ačiū!

Flasko, Simas.

Rodyk draugams

Šiaip net nežinau

Nežinau, tikrai nežinau ką įdomaus ir svarbiausia prasmingo galėčiau dabar parašyti. Sulūžo keli sraigteliai, veikiausiai. Ženklas, kad reik terapijos, arba sėkmės. Paprastų paprasčiausios gyvenimiškos sėkmės. Pajautimo, kad tai ką darai, nedarai vien tik dėl savęs. Jau nuo atostogų pradžios niekaip nesugebu paatostogauti. Norėčiau savaitės vienas. Vienas be nieko, be savo minčių, vienas. Ką nors gero sukurti, ką nors naujo suprasti, pasisemti jėgų ir grįžti pilnu pajėgumu, nes jau pamažu prasideda sulaužytu kojų vilkimas pavyniui.
Bet, kad ir gaučiau tą vienatvės savaitę, manau, kad nieko naujo nesuprasčiau. Geriausiu atvėju parašyčiau penkiolika koreguotinų lapų teksto.
Matot (dabar kreipiuosi į asmenis, kas skaitys), nežinau ko man čia dabar reikia. Pagalbos? Palaikymo? Antausio gal? Jei kas žinot, būtų gerai, kad praneštumėt.

Rodyk draugams

Trečiukas

O dar, rodos, neseniai, pirmadienį sėdėjau ir prisiekinėjau, kad šiandien paskutinė mano ramaus gyvenimo diena. Ir žinote ką? Ogi sakiau tiesą. Viskas įsivažiuoja ir įgauna pagreitį. Aš kalbu apie vasarą ir dar kalbu apie jokias galimybes per atostogas nieko neveikti. Skamba ultra kietai.

Šiandien, slampinėdamas po internetinius puslapius siūlančius lietuvaičiams darbus užtikau įdomias skiltis, su įdomiomis profesijomis. Užpildžiau vieną CV. Šiaip, jei pats perskaityčiau savo CV, tikrai pakviesčiau save į darbą. Be jokiu kalbų.

 

Rodyk draugams

Gyvenimo aktoriai

Apibrėžimas tinkantis, praktiškai, visiems. Vieni geresni, kiti blogesni. Kai kurie vaidina tiesiog iš savęs, natūraliai ir nieko jiems neprikiši, belieka gyvenimišką oskarą įbrukti į delnus ir papalekšnojus per petį išstumti iš scenos. Vieni vaidina geriau, kiti blogiau. Vieni vaidina mažiau, kiti daug, daug daugiau.
Visi mes kartais norim likti nesuprasti, paslaptingi ir aikštingi, nelygu karaliukai ir princesės iš didaktinių rusiškų filmukų.
Visi pabūna egoistai ir dar velniai žino kas..  Nes tiesiog taip juk įdomiau gyventi.


Rašau daug pastaruoju metu, bet nežinau, kažkaip nesinori visko guldyti į blogą. Gal žavi ta rašymo įpatybė, kai tušą įspaudi į lapą, gal tai, kad rašau sau ir niekam kitam. Asmeniškumai, žodžiu, o nieko kūrybiškesnio parašyt neišeina. Nieko įdomaus išvis parašyti neišeina. Nematau tikslo rašyti apie patį rašymą. Gal nieko įdomaus mano gyvenime tuomet ir nevyksta? Labai galimas daiktas, sakyčiau.

Nors tiesa pasakius jaučiu, kad stoviu ant savotiško gyvenimo slenksčio, kad kažkas keisis ir keisis iš esmės. Gal jau keičiasi ir dabar, tik nepastebiu pats. Bet taip nebūna, kad nieko nepajustum, nes kartais net nervina tas užbėginėjimas už akių. Žiauroka, kad tai vyksta sau pačiam. Lyg žiūrėtum į save pro mikroskopą, vertintum visus poėlgius, lyg atimta teisė elgtis beatodairiškai. Bet vistik ima ir nutinka kas nors taip gyvenime, kad suvoki, jog gerai pabūt ir kitaip. Kažkas nušvinta, galutinė stotelė, šoki lauk ir atrandi tiesą. Gal net visą tikslą gyventi. Neaišku tik kaip jį pasiekti. Sakyčiau išties, gan žmogiška situacija.

Rodyk draugams

Misija - Praktika!

Štai taip, Mielieji. Palieku Kauną dviem savaitėm. Kodėl, paaiškinau pavadinimu. Praktika. Dvi savaitės miestelyje, mįslingu pavadinimu: Kruonis. Tikslas lyg ir aiškus, padaryti praktikos darbus.. Na, vabžius iš medžio, jei dar tiksliau, bet apie rezultatus tada, kai jie bus.. O šiandien nusprendžiau įprasminti savo susipakavimą..

Taigi, pirma į krepšį sutilpo gausybė rankšuosčių (gal kokie trys), konservai (valgyt tai norėsis..) ir įrankiai, kaltai, bei dildės.

Dar daugiau konservų (valgyt tikrai, tikrai norėsis), plaktukas ir svogūnai (prie lašinių ir.. ir dar kai ko..)

Na va, sukišau batus, į batus kche, kche butelaitį.. Hmm, taip, kaip ir sakiau, juk svogūnai ir lašiniai ne šiaip sau.. dar į batus puikiausiai sutilpo kojinės. Taip pat higienos reikmenai (ne į batus, šalia jų).

Kaip gi Simas be knygų, aaą?.. (..ir papkės, kur slepiu savo užrašus.) Visas šitas turtas jau keliavo į kuprinę.

Ohhhh, damn, what to do, WHAT TO DO?!?!

Dailininko reikmenys. Po kaire, tarp penalo ir dėželės su teptukais matome akvarelę, dar toliau yra anglies ir visokio kito šlamštelio. Nors per praktiką mums (skulptoriams) ir nepriklauso piešti, bei lieti akvarelės, bet kokia gi praktika be akvarelės?.. Čia nostalgija iš senų, mokyklos laikų.. Tikiuosi šios nostalgijos piešti nenugalės tinginys.

Beveik paskutinę akimirką į krepšti atkeliavo būtinosios, išgyvenimo reikmės įrankiai. Damn, konservų atkrivalką tik dabar prisiminiau, tuoj grįšiu.. Tvarka. Beje, dubenėlis ir puodelis taip pat gavo saugoti kojines.

Kaip gi be technikos. Kokie trys pakrovėjai ir dar pluoštelis laidų.

Taip išrodo dabar kampe stovinti manta (maišas su papūga nesiskaito, čia ne mano). Tikiuosi ryt ryte prisiminti viską, ką pamiršau įsidėti šiandien. Dantų šepetį turiu, tai kaip ir viskas..

Taip sakant, man išties patinka pakuotis daktus, vykstat į keliones. Smagu, kai žinai, kad laukia įspūdžiai ir gerai praleistas laikas. Aišku, grįžus būna visai priešingas jausmas ir krepšiams tenka pastovėti keletą dienų. Jei dabar galėčiau laisvai rinktis, važiuoti ar nevažiuoti, išties nežinau kaip nuspręsčiau. Likdamas Kaune privesčiau savo keturratį draugą iki technikinio, beje priežastis, kodėl nevažiuoju automobiliu yra ta, jog teises išduos tik antradienį. Na, bet tiek to. Praktika prieš akis. Apibūdinčiau kaip poilsinį darbą. Iki pasimatymo!!

!!!Rytinis papildymas!!!

Kaip ir tikėjausi, ryte prisininiau kelis svarbius daiktelius įsidėt. Sakykim tai buvo miegmaišis, paklodė ir pagalvė.. dar kelis daiktus turiu, šiaip, nuvežti institutan. Tai tiek. Tik dabar kankina nuojauta, tiksliau tiesiog žinau, kad jau išvažiavęs prisiminsiu dar bent pora kažko, kad vietos turėjau atrasti..

Rodyk draugams

Esam teisėti

Štai kas mane lydės artimiausius du metus, nuo šiandien. Žinoma, jei įstatymai nepakis per tą laiką..

Rodyk draugams

Mano miesto gimtadienis

- Velniai rautų, per ilgai buvau sulinęs į savo asmeninį pausaulėlį..
Maždaug šitaip mąsčiau, stovėdamas krantinėje ir stebėdamas ugnies ir šviesos paradą virš naujai pakrikštyto Vytauto Didžiojo tilto. Išties nustebino, nes tą vakarą, po darbų tikėjausi likti namie ir pailsėti, bet tėvų dėka buvau išvytas laukan ir nuvežtas į miestą. Šiandien skaičiau apie visą šventę, apie kurią žinojau, girdėjau ir kitaip buvau informuotas, bet suvokimas kas ir kaip taip ir liko laukiamajame, patekti į vidų ir užimti svarbesnę vietą dienotvarkėje Kauno dienoms kažkaip nieks neleido. Rašysiu papeikimą smegenų skyriui. Kauno dienos tampa renginiu, vertu Kauno vardo.

Rodyk draugams

Pas idiotą vandems namie nėr, betrūko, kad šuo suėstų namų darbus..

Tai taip, ėmė ir atjungė karštą vandenį, kaip daro daugiabučiuose, profilaktinei savaitei, net neperspėje, tad nors prasmek.. Atviras pasiulymams išsimaudyti..
Šiandien buvau senate. Tarp daugėlio senų ir garbių ponų, rektorių, prorektorių, dekanų ir prodekanų ir profesorių ir dar bala žino ko. Patiko.
Šuo namų darbų nesuėdė, lyg to tik ir betrūktų.
Skaitau F. Dostojevskio “Idiotą”. Visai nieko.

Na, šią savaitę, vienu atzvilgiu elgiausi kaip kretinas. Už tai atsiprašysiu tinkamai, kai pats suprasiu kodėl taip ir dariau.

Rodyk draugams

Ištrauka II

Foltesas sėdėjo savo kabinete. Susitvarkęs, ar tiksliau pasakius, švelniai susikuitęs, jis savo darbo erdvę buvo taip, kaip norėjo, tad čia jautėsi jaukiai, nelyginant skarabėjus savo urvelyje. Sienoje, priešingoje kabineto durims buvo balkonas, į kurį patekti reikėjo pro dvejas, stiklines duris, viską aprėmino tamsiai raudonos užuolaidos, besileidžiančios nuo pat lubų. Šeimninkė seniai norėjo jas pakeisti naujomis, lengvomis ir šviesiomis, mat šios ,,tik kaupė dulkes ir džiovino orą”, argumentavo ji. O Foltesas nesutiko, vis atsakydavo, kad jos filtruoja viską, kad bloga nori patekti į jo darbo kabinetą.

Taipgi, sėdėjo jis kaip visad apsuptas krūvos segtuvų, knygų, aplankų, bei kito popierizmo. Mėgdavo pajuokauti, kad nuo visų tų popierių gaus džiovą.. Stabilias popieriaus pilis vainikavo kur ne kur pastyti tuščių puodelių, bei stikliniu bokštai. Namų šeimininkę, kaip galima suprasti, buvo išleidęs atostogų. Foltesas paprastai buvo tvarkingas,  kai kur net pedantiškas, jam tik toks periodas užejęs, mat žmogaus asmeninė erdvė puikiai atspindi jo vidaus pasaulio būsenas. Štai lėkščių nebuvo nė vienos, Foltesas pastaruoju metu apie maistą retai tepagalvodavo, o jei ir pagalvodavo, tai valgydavo kaip visi, virtuvėje. Vienas.

Patefonas tyliai suko seną plokštelę. Dar prieš valandėlę pro tamsių, sunkių užuolaidų plyšį saulė ant grindų drėbė jaukų, skaisčiai oranžinį spindulį, o Foltesas sėdėjo savo krėsle, šešėlyje, ištieses kojas ir stebėjo kaip spindulys artinas prie jo, kaip slenka kojomis, atkartodamas kelnių reljefą, kaip lipa pilvu, bet žinojo, kad krūtinės nepasieks. Kaip visad, tolimas bokštas, kurio paskirties Foltesas net nelabai žinojo, matėsi, tik, kad priklauso industriniam tipui, užstojo saulę tuo lemiamu momentu, kai spindulys jau turėjo brūkšteltį per širdį.
Tamsa apgaubė miestą. Vidutinės klasės darbininkų automobilius pakeitė prabangesni, turteivų sportiniai modeliai, karts nuo karto vis prazvimbdami pro šalį, kas puikiai girdėjosi pro pravira langą, ir buvo visiškai nebeįdomu, nes per tą laiką, kurį Foltesas praleido šiame rajone, jau spėjo pastebėti dėsningumą beveik visame kame. Net intuityviai jautė kada kaimynai, baisūs rūkoriai, išeis į savo gretimą balokną traukti naktinių dūmų.
Foltesas vis dar sėdėjo krėsle, kuriame paprastai skaitė ir šiaip, mėgdavo pasnausti, bei pailsėti po darbų. O darbų jis turėjo apsčiai. Rytojaus ankstyvas pavyzdžių pristatymas, susitikimas, išvyka, kitas susitikimas, buvo sustyguoti, tad kaip įmanydamas jis stegėsi šiandien tai išmesti iš galvos. Ant darbo stalo puikavosi kelios atvertos knygos ir tušti lapai, toliau nuo jų viskas niro į jaukią prietemą. Kabinete buvo tik du šviesos šaltiniai: didėles balkono durys ir stalinė lempa. Foltesui daugiau ir nereikėjo.
Darbų jis turėjo apsčiai, tad dabar sėdėdamas mąstė apie dalykus, kurios dirbdamas pamiršta. O pamiršdavo jis, nes pamiršti ir norėjo. Dirbdamas. Rankoje ramiai ir lėtai siūbavo storasienę stiklinę, viduje plūduriavo bebaigią ištirpti ledo kubeliai. Šalto gėrimo drėgmė dar tvyrojo ant lupų ir tirpo burnoje.
-Jau, - vos girdimai jis pats sau ištarė, o po minutės, pajuto dūmų kvapą.
Į kabinetą sklido vos, bet juntamas aromatas. Foltesas žinojo kada jo laukti, bet lango neuždarė. Šįkart neuždarė, o sėdėjo, gal net skendėjo savotiškame transe.
Toli. Toli nuo visko..

Rodyk draugams

←senesni